Home Įžanga Morfologija Biologija Rūšių sąrašas
Retos rūšys Kiti voragyviai Įdomybės Fotogalerija Bibliografija

 

MAŽEIKIŲ RAJONO VORAI

ALGIRDAS VILKAS

Vorai atlieka svarbų vaidmenį ekosistemos gyvenime. Jie sunaikina nemažai įvairių kenkėjų, gali reguliuoti jų kiekį. Tai nariuotakojų tipo gyvūnai, priklausantys voragyvių klasei. Kūnas sudarytas iš dviejų dalių: galvakrūtinės ir pilvelio. Galvakrūtinėje prisitvirtinusios keturios poros kojų, galvos dalyje išsidėsčiusios 4 poros akių, į priekį nukreiptos cheliceros, kuriomis nužudo savo auką. Pilvelio gale yra voratinklinės karputės, pro kurias išskiriamas ore sustingstantis baltyminis siūlas. Iš tokių siūlų vorai nuaudžia voratinklius, į kuriuos papuola medžiojamas grobis, įsirengia savo guolius arba laikinas slėptuves, nusiverpia kiaušinėlių kokoną. Visi vorai – plėšrūnai, savo grobį pagauna arba jį persekiodami, užpuldami iš pasalų arba nuaustais įvairaus dydžio ir formų gaudomaisiais tinklais. Auką nužudo galingais žandais, į kuriuos atsiveria nuodų liaukos. Patelės perėjimo metu dažnai saugo kiaušinių kokoną arba nešioja kartu su savimi. Išsiritę jaunikliai dar kurį laiką būna kartu, bet po to išsibėgioja, užlipa ant aukštesnių augalų, tvorų, krūmų ar medžių ir pradeda savarankišką gyvenimą. Tokie voriukai išleidžia lengvus voratinklinius siūlų rezginius, kuriuos rudenį vėjas išnešioja. Toks rudeninis reiškinys vadinamas “bobų vasara”. Suaugėliai po dauginomosi periodo žūsta.

 

Mažeikių rajono vorai tiriami nuo 1991 m. Iš viso rasta 129 rūšys, kurios priklauso 83 gentims ir 21 šeimai.       

                                                 Gaubtatinklis.bmp (551830 bytes)    

Pati gausiausia šeima kaip ir visoje Lietuvoje – gaubtatinklių šeima (Linyphiidae). Rajone aptikta 40 rūšių, priklausančių 31 genčiai. Šie vorai tarp žolių, dirvos įdubimuose, ant medžių ir krūmų šakų įsirengia šiek tiek išgaubtus kupolą ar lietsargį primenančius gaudomuosius tinklus. Virš gaubtuvo, sudarančio tankiai supintų siūlų dangą, vorai nutiesia beveik nematomas gijas. Skrisdamas vabzdys į jas atsirenkia ir nukrenta ant gaubtuvo, kur įsivelia lipniuose jo siūluose. Apatinėje tinklo pusėje esantys pritvirtinimo siūlai laiko gaubtuvą įtemptą. Voras tupi apatinėje dangos pusėje nugara žemyn. Tokioje pozoje jis vos pastebimas, nes apatinė tamsioji pusė susilieja su dirvos ir šakų fonu, o viršutinė, šviesesnioji, sunkiai įžiūrima dangaus fone. Auką pačiumpa prakąsdamas dangalą. Tačiau kai kurios įkritusios skruzdelės (Lasius, Formica) sugeba iš spąstų pabėgti arba pasipriešina puolančiam vorui. Rudenį šie vorai savo voratinkliais, primenančiais nedidelius baltus skraidančius debesėlius, persikrausto iš vienos vietos į kitą.

 

Kryziuotis voras.bmp (554094 bytes)Labai įprasti ir visur aptinkami yra kryžiuočių šeimos (Araneidae) vorai. Jau pats pavadinimas nusako, kad jie yra su tipišku įvairiu kryžiaus formos piešiniu. Kryžiuočiai audžia apskritą taisyklingą tinklą. Atskirų rūšių tinklai skiriasi dydžiu, spindulių skaičiumi, gaudomųjų siūlų tankumu, laisvosios zonos pločiu ir t.t. Voras dažnai tupi tinklo centre ar signaline gija yra susietas su slėptuve. Upelių pakrantėse aptinkamas nendrinis žnypliavoris, pastatuose, palangėse, pastogėse – paprastasis kryžiuotis, pievose – marmurinis ir keturdėmis kryžiuočiai, rudasis rezginuolis, miškuose – viengubris kūgiavoris. Labai artimi kryžiuočiams yra skylūnų šeimos (Metidae) vorai. Jų tinklai iki vėlyvo rudens randami tarp krūmų šakų, kupstų ir žolių, įrengti vienas šalia kito. Skylūnėlių (Metellina) genties vorai pina taisyklingą apskritą tinklą su atviru centru. Šis plyšys susidaro vorui iškandžiojus centrines gijas. Patelė beveik visada kabo tinklo viduryje, o patinėlis tykoja šone, padėjęs koją ant signalinio siūlo. Pagautą auką apverpia ir perduoda kaip dovaną patelei.

 

Pleistavoris.bmp (563342 bytes)Yra vorų, kurie gaudomųjų tinklų nerezga, o savo auką persekioja arba už puola iš pasalų. Tai plėšriavorių šeimos (Lycosidae) vorai. Jų Mažeikių rajone žinoma 12 rūšių. Tai tamsių spalvų su ilgomis tvirtomis kojomis klajonatys medžiotojai. Didžiosios rūšys įsirengia žemėje urvelius, kuriuos iškloja verpalais. Šiuose urveliuose vorai dieną slepiasi, o naktį jų priedangoje laukia grobio. Visgi didesnė plėšriavorių dalis yra aktyvūs dieną. Dažniausiai šios šeimos vorai aptinkami atvirose ir saulėtose vietose, o taip pat vandens telkinių pakraščiuose, pievose, miškuose, laukuose, daržuose ir soduose. Patelės nešiojasi rutuliškus ir truputį suplotos formos kokonus, kurie pritvirtinti prie voratinklinių karpučių. Jaunikliai išsiritę dar savaitę būna nešiojasmi ant patelės pilvelio. Labai dažnos yra šuolininkų, piratvorių, pleištavorių genčių rūšys.

 

Pludvoris.bmp (557334 bytes)Labai įdomi yra guolininkų šeima (Pisauridae), kurios dvi rūšys randamos Mažeikių rajone. Vienas gražiausių ir didžiausių Lietuvos vorų yra plūdvoris (Dolomedes). Suaugusi patelė gali būti iki 2 cm ilgio. Jos kūno viršutinė pusė raudonai ruda, blizganti, su šviesiu krašteliu. Voras vikriai bėgioja vandens paviršiumi, esant pavojui paneria. Gyvena prie nendrėmis apaugusių vandens telkinių. Kita rūšis – paprastasis guolininkas (Pisaura mirabilis). Vorai yra iki 13 mm dydžio, šviesiai rudu pilveliu, su tamsesne zigzagine juosta. Gyvena atvirose šviesiose vietose ant žolių ir žemų krūmų. Šios rūšies patinėlis prieš poravimąsi sugauna ir atneša patelei apraizgytą musę. Kol ši maitinasi, patinėlis ją apvaisina. Tačiau šie vorai pasižymi ir kanibalizmu – neretai patinėliai tampa patelių aukomis.

 

Maisavoris.jpg (16341 bytes)Pasaulyje yra 1500 maišavorių (Clubionidae) šeimos vorų rūšių. Mūsų rajone randamos 2 gentys: diegliavoris (Cheiracanthium) ir maišavoris (Clubiona). Šie vorai šviesių spalvų. Gyvena ant žolių, medžių ir krūmų lapų, po medžių žieve. Medžioja naktį. Žaibiškai puola auką kai ši prisiartina arba, prisėlinęs prie jos, nusitempa į saugesnę vietą sudoroti. Rezga maišo formos gyvenamuosius tinklus. Keletas rūšių žemėje kasa urvelius,kuriuos iškloja verpalais. Gyvenamieji maišeliai yra su dviem angomis, kurias žiemojimo ar kiaušinėlių saugojimo metu vorai apraizgo verpalais. Šiuose maišeliuose oro temperatūra ir drėgmė yra pastovi, jie beveik nepraleidžia vandens. Manoma, kad šios gūžtos perduoda cheminius ir vibratorinius signalus poravimosi metu. Gresiant pavojui vorai greitai bėga lygiu lapų paviršiumi, samanomis ir akmenimis, kadangi kojų letenėlės ir priešletenėlės yra apaugusios kibiais plaukeliais. Diegliavorių įkandimas yra skausmingas. Kanda tik patelės, gindamos savo kokonną.

 

Krabvoris.bmp (576774 bytes)Krabvoriai (Thomisidae) bėgioja į šonus ir atgal, todėl šiek tiek primena krabus. Gaudomųjų tinklų nerezgia, todėl grobį pagauna tykodami ant žiedų ir lapų. Neretai toje pačioje vietoje pratūno ištisas dienas ir savaites. Labai pastabūs. Užtenka šiek tiek prisiartinti ir mostelti ranka, voras tuoj pat pasislepia po apatine lapo dalimi ar žiedu. Prie savo aukos prisėlina nepastebimai, lėtai, akimirksniu pačiumpa priekinėmis kojomis ir įkanda į sprandą. Nuodai labai veiksmingi, net ir tokie apsiginklavę gyvūnai kaip bitės ir kamanės nesugeba panauduoti savo nuodingo geluonies. Kai kurios krabvorių rūšys (geltinasis žiedvoris – Misumena vatia) pasižymi puikia slepiamąja spalva. Jų aukomis tampa kitų šeimų vorai, žiedus lankantys vabzdžiai. Visi krabvoriai yra labai baikštūs, bet patelė ir gręsiant pavojui nepalieka kokono. Jį saugo ištisas savaites nesimaitindama. Pajutusi, kad jaunikliai išsirito, prakanda storą kokono apvalkalą ir šitaip padeda jauniems vorams išsilaisvinti. Rudenį jaunikliai užlipa ant žolių viršūnių, pakelia pilvelį ir leidžia voratinklinį siūlą, su juo atitrūkę su vėjo pagalba keliauja. Tokius skraidančius debesėlius galima matyti “bobų vasarą”.

 

Labai įdomūs yra šokliavoriai (Salticidae). Jų kūnas kresnas, kojos trumpos ir tvirtos, dažnai labai margos. Šie vorai sugeba judinti akis pirmyn ir atgal, į viršų ir į apačią, daryti rato judesius. Šokliavoriai labai gerai mato, skiria spalvas. Mūsų rajone gyvena vaivorykštinis ir blizgantysis musėgaudžiai, baltašonis, sieninis šokliavoriai, margašoklis. Taip pat gausi yra storažandžių (Tetragnathidae), kilpininkų (Theridiidae) šeima, retesnė – ratavorių (Dysderidae), vaiduokliavorių (Zoridae) šeima.

Mažeikių rajone rastos 3 naujos Lietuvai vorų rūšys: dantytanagis šukuočius (Robertus scoticus), miškinis piltuvininkas (Cryphoeca silvicola), šeriuotagubris dirvavoris (Hahnia ononidium).

 

 

 

KAMANŲ REZERVATO VORAI

 

Algirdas Vilkas

Mažeikių jaunųjų gamtininkų stotis, Laisvės 30a, LT-5500 Mažeikiai; el. paštas [email protected]

Abstract

Spiders of Kamanos Strict Nature Reserve

The fauna of spiders of Strict Nature Reserves is investigated insufficiently. 63 species belonging to 19 families and 48 genera were found in Kamanos Strict Nature Reserve. Chryphoeca silvicola and Robertus scoticus recorded from Kamanos Strict Nature Reserve are new species to the fauna of spiders in Lithuania.

Keywords: Arachnida, diversity, distribution, Kamanos Strict Nature Reserve.

Lietuvos rezervatų vorų fauna mažai tyrinėta. 1968 m. J. Vaicutė-Žukauskienė pateikė duomenų apie Žuvinto rezervato vorus, kurie buvo rinkti 1961 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais. Iš viso apibūdintos 58 rūšys, priklausančios 14 šeimų ir 24 gentims (Žukauskienė, 1986 m.). R. Mildažytė Žuvinto rezervate rado dar trijų rūšių vorus, kuriuos apibūdino E. M. Žukovecas (Mikhailov, 1992). 1993 m. V. Rėlys, patikrinęs 1957-1972 m. Ekologijos instituto Dirvožemio bestuburių laboratorijos darbuotojų surinktą medžiagą, paskelbė duomenis apie dar dviejų rūšių vorus Žuvinto rezervate (Rėlys, 1993). Vėliau asmeniniu pranešimu nurodė dar 8 naujas Žuvinto ir 1 Viešvilės rezervatų vorų rūšis.

1994 m. R. Buslavičienė tyrė Viešvilės rezervato vorus, kurie buvo surinkti 29 rezervato ir jo apsauginės zonos vietose, esančiose Artosios, Gličio pelkėse, Buveinio ir Būgnelio ežerų prieigose, Viešvilės žemupio ir aukštupio, Titnago kalnų miškuose bei Beržynės pievose. Iš viso surinkta 513 individų, iš kurių 126 apibūdinti, ir nustatytos 26 rūšys, priklausančios 9 šeimoms (Buslavičienė, 1977). Tačiau kai kurių rūšių buvimas kelia abejonių.

Kamanų rezervato vorai pradėti tirti 1991 m. Vorai buvo rinkti entomologiniu tinkleliu, pagauti rankomis, paimti iš vabalams pastatytų gaudyklų 5, 8, 12, 17, 23, 26, 27, 31, 32, ir 34 kvartaluose. Visa surinkta medžiaga yra saugoma Mažeikių jaunųjų gamtininkų stotyje.

Kamanų rezervate rasti 63 rūšių, priklausančių 19 šeimų ir 48 gentims, vorai. Pirmą kartą Lietuvoje rasti dviejų rušių vorai - Cryphoeca silvicola ir Robertus scoticus.

Kamanų rezervate aptikti keli reti vorai, kurie Europoje paplitę tik nedidelėse srityse: Pardosa hyperborea (holarktinė borealinė rūšis, paplitusi tundroje), Pardosa sphagnicola (rasta Skandinavijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose), Neriene emphana (šiaurinė paplitimo riba Europoje yra Danija ir Pietų Suomija), Nuctenea silvicultrix (paplitusi iki Skandinavijos ir Šiaurės Europos rytinės dalies), Robertus scoticus (paplitusi šiaurinėje Europos dalyje, negausiai), Oxyopes ramosus (nerasta Anglijoje, bet plačiai paplitusi Šiaurės Europoje, įskaitant ir Skandinaviją). Net 5 rūšių Kamanų rezervate aptikti vorai nerasti Anglijoje, kur jų fauna ištirta gana gerai. Tai Nuctenea silvicultrix, Neriene emphana, Pardosa hyperborea, P. sphagnicola ir Oxyopes ramosus.

Nemažai rūšių vorų rasta kišiakopūstiniame mėlyniniame miške. Tipiški tinklus rezgantys vorai priklauso rūšims iš Araneidae ir Linyphiidae šeimų. Brukniniame mėlyniniame miške su eglės pomiškiu nereti Alopecosa ir Trochosa genčių vorai iš Lycosidae šeimos. Drėgname garšviniame miške, kuriame pomiškį sudaro eglės ir uosiai, o traką - lazdynai, šermukšniai, šaltekšniai, aptikta Mangora acalypha, Misumena vatia, Pachygnatha clercki, Dismodicus bifrons. Aukštapelkėje, kur auga nendrės, žemos pušaitės ir viržiai, rasti tipiški šio biotopo vorai: Philodromus cespitum, Evarcha arcuata, Dictyna arundinacea. Didžioji Klampynė ištisai padengta kiminais, ant žemų kupstų auga neaukštos pušaitės. Šiame biotape rasti šlapias vietas mėgstantys ir dirvožemio paviršiumi bėgiojantys vorai: Pardosa prativaga, P. sphagnicola, P. hyperborea, Pirata hygrophilus, P. ulignosa.

Liepų saloje rasta Xysticus umli, Enoplognatha ovata, Kaestneria dorsalis

suaugėlių bei Meta, Amaurobius, Thanatus, Bolyphantes, Clubiona jauniklių. Kamanų ežerėlio pakrantėse, grioviuose, užpelkėjusiuose virksniuose juodalksnynuose dažni Pisaura mirabilis, Clubiona phragmitis, Dolomedes fimbriatus, Oxyopes romasus. Brandžiame įvairiažoliame eglyne su nemažais lendrūno ( Calamagrostis sp. ) plotais rasti Robertus scoticus ir Cryphoeca silvycola, Minyriolus pusillus. Atvirose aikštelėse ant įvairių žolių, žemų krūmelių - Theridion bimaculatum, T. varians, Tibellus oblongus, Singa hamata, Pisaura mirabilios. Labai daug kur, įvairiuose rezervato biotopuose aptinkami Enoplognatha ovata, Xysticus cristatus.

Pačios didžiausios Kamanų rezervato vorų šeimos: Linyphiidae (13 rūšių), Lycosidae (11), Araneidae (7) , Theridiidae (5) ir Thomisidae (5).

 

Pateikiame Kamanų rezervato vorų sąrašą.

Tetragnathidae: Pachygnatha clercki Sundevall, 1823; Tetragnatha sp.;

Metidae: Meta sp., Metellina mengei Blackwall, 1869;

Araneidae: Araneus diadematus Cerck, 1757; Araneus marmoreus Clerck, 1757; Araneus quadratus Clerck, 1757; Larinioides patagiatus Clerck, 1757; Mangora acalypha Walckenaer, 1802; Nuctenea silvicultrix C. L. Koch, 1844; Singa hamata Clerck, 1757;

Mimetidae: Ero cambridgei Kulczynski, 1911;

Linyphiidae: Agyneta sp.; Bolyphantes sp.; Dismodicus bifrons Blackwall, 1841; Hypomma bituberculata Wider, 1834; Kaestneria dorsalis Wider, 1834; Kaestneria pullata O. P.–Cambridge, 1863; Lepthyphantes tenebricola Wider, 1834; Linyphia sp.; Maso sundevalli Westring, 1851; Minyriolus pusillus Wider, 1834; Neriene emphana Walckenaer, 1841; Neriene peltata Wider, 1834; Troxochrus sp.;

Theridiidae: Enoplognatha ovata Cerck, 1757; Robertus scoticus Jackson, 1914; Theridion bimaculatum Linnaeus, 1767; Theridion pictum Walckenaer, 1802; Theridion varians Hahn, 1833;

Lycosidae: Alopecosa sp.; Arctosa sp.; Hygrolycosa rubrofasciata Ohlert, 1865; Pardosa hyperborea Thorell, 1872; Pardosa prativaga L. Koch, 1870; Pardosa pullata Cerck, 1757; Pardosa sphagnicola Dahl, 1908; Pirata hygrophilus Thorell, 1872; Pirata piscatorius Cerck, 1757; Pirata uliginosus Thorell, 1856; Trochosa sp.;

Pisauridae: Dolomedes fimbriatus Clerck, 1757; Pisaura mirabilis Clerck, 1757;

Oxyopidae: Oxyopes ramosus Martini et Goeze, 1778;

Agelenidae: Cryphoeca silvicola C. L. Koch, 1834;

Hahniidae: Antistea elegans Blackwall, 1841;

Dictynidae: Dictyna arundinacea Linnaeus, 1758;

Amaurobiidae: Amaurobius sp.;

Clubionidae: Clubiona lutescens Westring, 1851; Clubiona phragmitis C. L. Koch, 1843;

Zoridae: Zora sp. ;

Philodromidae: Philodromus cespitum Walckenaer, 1802; Thanatus sp.; Tibellus oblongus Walckenaer, 1802;

Thomisidae: Misumena vatia Clerck, 1757; Ozyptila sp.; Ozyptila brevipes Hahn, 1826; Xysticus cristatus Clerck, 1757; Xysticus ulmi Hahn, 1831;

Salticidae: Evarcha arcuata Clerck, 1757; Evarcha falcata Clerck, 1757; Heliophanus sp.

 

Autorius dėkoja Vygandui Rėliui (Vilniaus universiteto Zoologijos katedra ) už surinktos medžiagos patikrinimą.

LITERATŪRA

 

Buslavičienė R. , 1997: Lietuvos valstybinių rezervatų flora ir fauna: 63 – 65. –Vilnius.

Mikhailov K. G., 1992: The spider genus Clubiona Latreille, 1804 (Arachnida, Aranei, Clubionidae) in the USSR fauna: a critical review with taxonomical remarks. – Arthropoda selecta, 1 (3) : 3 – 34.

Rėlys V., 1993: 38 new species of spiders in Lithuania determined in 1988 – 1992. – Lietuvos entomologų draugijos metinės konferencijos medžiaga: 125 – 129. – Vilnius.

Žukauskienė J. 1968: Pauki (Araneidae) poberežja ozera Žuvintas. – In: Zajančkauskas P. (red.), Zapovednik Žuvintas: 223 -229. – Vilnius.

 

Perspausdinta iš: Biologinės įvairovės tyrimai ir aplinkosauginis švietimas regionuose. Marijampolė, 2000 m. kovo 24-25 d. Respublikinės konferencijos dalyvių pranešimų santraukos. Botanikos instituto leidykla. Vilnius, 2000. P.102-105.